Vis dažniau kalbame apie vertimą kaip apie „techninę problemą“, kurią galima „išspręsti“ automatizavimu. Tačiau neseniai „Politico“ publikuotas pasakojimas liudija, kad vertimas niekada nebuvo TIK technologinis procesas. Tai – liudijimo aktas.
Europos Parlamente 11-metis Romanas Oleksivas pasakojo apie paskutinį kartą, kai matė savo mamą po ligoninės griuvėsiais sugriautame Ukrainos mieste. Vertėja, perteikdama berniuko žodžius, akimirkai sustojo. Ji įkvėpė, susigraudino, atsiprašė ir daugiau nebegalėjo tęsti. Kolega perėmė vertimą, o ji uždėjo ranką berniukui ant peties. Tas momentas, pauzė, ašaros, tylus žmogiškas gestas, pasakė ir perteikė daugiau nei bet koks tobulai išverstas sakinys.
Automatinis vertimas nebūtų sustojęs. Jis būtų sklandžiai ir be emocijų išvertęs frazę „paskutinį kartą mačiau savo mamą“ taip pat, kaip „mano vardas Romanas“. Be skirtumo. Be užuojautos. Be suvokimo, kas slypi už šių žodžių.
Verslo kontekste tai yra itin svarbu. Įmonės dažnai naudoja automatinius vertimus kasdieniams poreikiams ir tai yra visiškai suprantama. Tačiau teisiniuose tekstuose, jautrioje komunikacijoje, krizių valdyme, darbuotojų ar klientų patirtyse kalba nėra tik informacija. Ji formuoja pasitikėjimą, reputaciją ir net sprendimus.
Profesionalus vertėjas NE TIK perteikia žodžius. Jis priima etinius ir semantinius sprendimus, jaučia, kada pauzė svarbesnė už sakinį, o tonas – už pažodinį tikslumą. Tai nėra neefektyvumas. Tai – matomas rūpestis.
Technologijos turi savo vietą. Tačiau kai kalbame apie tai, kas iš tiesų svarbu, žmogaus buvimas nepakeičiamas.
